X, Y, Z kartos

Jie išlepę, arogantiški ir pernelyg gerai apie save manantys. Jie šalia mūsų, bet kiek juos pažįstame?

Jaunoji karta – pervertinta ar neįvertinta?

Juos atpažinsite iš tolo. Jie sėdi kavinėse su ryškiais „Converse“ sportbačiais ir plėšytais džinsais, pasidėję ant kelių naujutėlaičius nešiojamuosius kompiuterius, o šalia popieriniame puodelyje vėsta kava. Kartkartėmis jie su draugais susiglaudžia galvomis, kad pasidarytų bendrą nuotrauką (arba penkiolika, iš kurių bandys atrinkti vieną gerą). Bet dažniausiai tiesiog atrodo atitrūkę ir nekreipia dėmesio į sėdinčiuosius šalia, nes nuolat žvilgčioja į savo išmanųjį telefoną. Tiesa, draugai tikriausiai to nepastebės, nes jie taip pat nuolat dirsčioja į savuosius.

Nuolatos prisijungę:

Nors sunku tiksliai apibrėžti, kada vieną kartą pakeičia kita, įprasta tūkstantmečio vaikais (arba Y karta) vadinti tuos, kurie gimę tarp XX a. 9-ojo dešimtmečio ir XXI a. pradžios. Jei dabar, daug negalvojant, prašytume įvardyti vieną jų bruožą, labiausiai krintantį į akis, kas pirmiausia šautų į galvą?

Kaukšėjimas klaviatūra. Akys, įsmeigtos į ekraną. Technologijos. Kompiuteriai. Planšetės. Išmanieji telefonai, išmanieji laikrodžiai ir ne mažiau išmanios apyrankės. Internetas, dar daugiau interneto ir nenumaldomas noras būti visada prisijungusiam.

Sunku įsivaizduoti situaciją, kurioje šiuolaikiniai jaunuoliai negniaužtų rankoje išmaniojo telefono. Ši karta technologiškai labiau išprususi nei visos ankstesnės kartos. Tačiau, kasdien meistriškai tvarkydamiesi su milžiniškais plūstančios informacijos srautais, jie atsipalaidavę atrodo tik iš šalies. Iš tiesų jie įsitempę daugiau, nei norėtų pripažinti, o viena būdingiausių baimių – baimė pražiopsoti. Pražiopsoti kažką svarbaus, kažką reikšminga. Šioje margoje ir nuolat besikeičiančioje šviežių naujienų karuselėje kasdien atsiranda nauja pramoga, ir tu nenori būti tas, kuris prie jos atbėgs paskutinis (sukaitęs, uždusęs ir be cukraus vatos).

Nenorėdamas atsilikti, tūkstantmečio kartos jaunuolis prie interneto prisijungęs nuolat. „Cisco“ naujausias technologijų tyrimas atskleidžia, kad devyniems iš dešimties jaunų suaugusiųjų rytinis telefono tikrinimas yra tokia pat būtinybė kaip dušas ir dantų valymasis. Sėdėdamas prie stalo su tėvais, Y kartos atstovas desperatiškai tikrina, ką veikia jo draugai, o susitikęs su jais ima nekantriai maigyti telefoną – gal dar kas nors parašė? Net linksmai leisdamas laiką negalės atsikratyti įkyriai limpančios minties: „O gal dabar, šią minutę, kažkur kitur vyksta kažkas dar geresnio“? Y kartos internete labai daug ir vis tiek per mažai. Net tada, kai gilią naktį Y kartos jaunuolis galų gale nusprendžia užvožti nešiojamąjį kompiuterį, užgesinti šviesą ir eiti miegoti, įsirangęs į lovą jis būtinai bandys tamsoje sugraibyti ant naktinio stalelio gulintį mobilųjį telefoną. Tik dar kartą pasitikrinti „Facebook“. Paskutinį. Galbūt kažkas paspaudė „Patinka“.

Kiekvienas „Patinka“ svarbus. Jis tarsi mažas trumpalaikis dopamino šūvis, sukeliantis euforiją: taip, buvai įvertintas, buvai pastebėtas minioje – išsiskyrei iš kitų tirštoje naujienų, nuomonių ir nuotraukų košėje. Jei paklaustumėte Y kartos jaunuolio, ar dažnai būna, kad įkėlęs nuotrauką į socialinį tinklalapį jis tiesiog apie ją pamiršta ir eina užsiimti kitais reikalais, sąžiningas atsakymas greičiausiai bus „ne“. Smalsaudamas, ištroškęs dėmesio, jis prisijungs vis iš naujo ir džiaugsis sulaukęs virtualių draugų reakcijos. Kai atrodo, kad aplinkiniai giriasi savo naujais automobiliais ir atostogomis prie žydro vandens, jauti spaudimą neatsilikti. Tavo baseino vanduo dar žydresnis, o skėtukas kokteilyje – ryškesnis. Kai tik parinksi nuotraukai tinkamą filtrą, žinoma.

Tuštybė? Galbūt. Tačiau ar turi Y karta kitą pasirinkimą? Socialinė medija neatsiejama nuo technologijų pažangos, o gyvenimas verda internete – jei nori susirasti draugų arba būti pastebėtas potencialių darbdavių, turi būti prisijungęs. Y karta įsitikinusi, kad turi kurti patrauklų įvaizdį, asmeninį prekių ženklą, kuris padės išsiskirti iš minios ir palikti po savęs bent šiokią tokią žymę.

Išlepimas ir kuo čia dėti tėvai?

Y kartai dažnai klijuojamos „sugadintų“ ir „išlepusių“ etiketės – anot autoriaus ir psichologijos mokslų daktaro Arico Sigmano, dalis atsakomybės krinta ant X kartos, t. y. šiuolaikinių jaunuolių tėvų kartos. Čia paplitęs šeimos modelis, kai abu tėvai sunkiai dirba. Jei pridėsime prie to išaugusį skyrybų skaičių, gausime tokį rezultatą – du įsitempusius, kaltės jausmo kamuojamus tėvus, kuriems nejauku, kad per mažai laiko praleidžia su vaikais. Kaip tai atpirkti? Dėti pastangas žūtbūt susidraugauti su savo atžalomis ir savo elgesiu pelnyti jų palankumą. Griežtesnio žodžio vengiama – pernelyg baisu tapti nemėgstamam.

Trūkstant tėvų dėmesio, didesnį vaidmenį ima vaidinti spalvoti ekranai ir pramoginis jų turinys. Ne vienas Y kartos atstovas prisipažintų augęs su nuolat įjungtu kompiuteriu ar televizoriumi, su ekrane rodomais blizgučiais, popkultūros sensacijomis ir roko žvaigždėmis, dramatiškais serialais ir nesibaigiančiais realybės šou. Joks rūpestingas tėvas nestato savo vaiko kambaryje šaldytuvo, leisdamas jam kimšti viską iš eilės – tačiau televizorius ir kompiuteris atžalos kambaryje jau tapęs įprastu reiškiniu, ir didelė dalis tėvų visiškai nekontroliuoja, kaip jų vaikai „kemša“ žiniasklaidą.

Duomenys rodo, kad iš savo kambarių išlįsti Y kartos atstovai pernelyg neskuba. Vienas išskirtinių Y kartos bruožų yra gyvenimas po tėvų sparneliu. „Clark University Poll“ 2013 m. duomenys rodo, jog kur kas didesnė dalis 18–29 m. jaunų suaugusiųjų gyvena su tėvais nei su sutuoktiniu. Tėvai, grauždamiesi dėl nepakankamai skiriamo dėmesio savo atžalai, neretai persistengia bandydami tai kompensuoti ir nejučia pripratina juos būti vaikiškus bei vengti atsakomybės. Jie linkę rūpintis, kad viskas klostytųsi kaip sviestu patepta, pagal iš anksto numatytą planą, ir neleidžia savo vaikams klysti bei patiems ieškoti sprendimų. Jų ketinimai patys geriausi, bet, priešingai nei jie mano, vargu ar tai yra paslauga vaikui.

Pasekmės aiškiai matomos. Daugybė jaunų žmonių, jau seniai peržengusių dvidešimtmetį, atsiradus dėmei ant marškinių vis dar skambina mamai. Didelė dalis tėvų aktyviai prisideda ir prie vaiko karjeros. Bendrovės „Google“ ir „LinkedIn“, matydamos tėvų suinteresuotumą, organizuoja jiems atvirų durų dienas: šiomis dienomis tėvai gali ateiti į biurą pažiūrėti, kokiomis sąlygomis dirba jų vaikas. Regis, tėvai nustoja jaudintis tik įsitikinę, kad darbe jų vaikas tikrai turės savo poilsio zoną, galimybę pažaisti stalo futbolą ir nuolatinę prieigą prie guminukų aparato. Nicole Williams, „LinkedIn“ karjeros ekspertė, sako, kad atvejis, kai tėvai pernelyg domisi savo vaiko profesija, nėra retas atvejis. „Būna taip, kad randi idealų kandidatą darbo pozicijai, o paskui sulauki skambučio iš mamos, kuri nori žinoti viską: pradedant tuo, kurioje biuro vietoje jos atžala sėdės, baigiant išsamiu atsakomybių sąrašu.“

Suaugusiojo gyvenimas? Dar ne šiandien!

Ar galima Y kartą vadinti nesubrendusia? Panašu, kad bent jau teoriškai – tikrai taip. Y karta atidėjo visus etapus, liudijančius įžengimą į suaugusiojo gyvenimą: mokyklos baigimą, atsiskyrimą nuo tėvų, finansinę nepriklausomybę, santuoką ir vaikų turėjimą. Didžioji dalis išsamių sociodemografinių tyrimų apie uždelstą Y kartos brandą daryti JAV, tačiau tendencijos svarbios ir pasauliniu mastu. Tyrimų centro „Pew“ atlikti tyrimai rodo, kad tampa vis populiariau trims kartoms gyventi po vienu stogu. Trečdalis 25–29 m. jaunų žmonių, palikę tėvų namus, vėl grįžta gyventi atgal pas juos (todėl Y karta kartais vadinama „bumerango karta“). Be to, Y kartoje tik ketvirtadalis 18–32 m. jaunų žmonių yra susituokę, palyginti su trečdaliu jų tėvų kartoje ir puse jų senelių kartoje. Apklausus abiturientus aiškėja, kad net trys iš penkių neplanuoja ateityje turėti vaikų, kai prieš dešimtmetį tokių buvo vos vienas iš penkių.

Ar reikia stebėtis, kad jauni žmonės delsia pradėti suaugusiųjų gyvenimą? Nauji tyrimai rodo, kad žmogaus smegenys vystosi ilgiau, negu manyta. Prefrontalinė smegenų žievė, kuri laikoma svarbiausiu protinės veiklos centru ir yra atsakinga už vertinimą, sprendimų priėmimą bei impulsų kontrolę, visiškai išsivysto tik įpusėjus trečiąją dešimtį. Anksčiau jauni žmonės jautė smarkų kultūrinį spaudimą palikti šiltą tėvų lizdą (gyventi su tėvais, kai tau arti trisdešimties, būdavo paprasčiausiai gėda), tačiau dabar, kultūrinių pokyčių kontekste, tai atrodo visiškai normalus dalykas.

Išskirtinis… kaip ir visi kiti:

Esate girdėję posakį „Kiekvieno nagai į save riesti“? Sakoma, kad Y kartai, kuri ypač linkusi sutelkti dėmesį į save ir dėl to net pašaipiai vadinama „AŠ karta“, šis posakis ypač gerai tinka. Tėvai, televizija, filmai ir mokyklų programos nuo mažens jiems kalė į galvas, kad jie yra ypatingi, ir įpūtė tokio pasitikėjimo savimi, kokio galima pavydėti. Mary Laird ir kolegų tyrimai rodo, kad Y karta yra didesni narcizai nei ankstesnės kartos, ir tai atsispindi net mokslo rašiniuose: jie kur kas dažniau vartoja tokius žodžius kaip „aš“ ir „mano“. Tipiškas šios kartos atstovas yra įsitikinęs, kad jis yra išskirtinis ir aukščiau vidutiniokų.

Anot autorės ir mokslininkės Jean Twenge, „AŠ kartai“ nuo jaunų dienų buvo skiepijama: „būk savimi“, „išreikšk save“, „gali būti kuo tik panorėjęs“. Ironiška, bet nuolatinis pasitikėjimo savimi skatinimas jiems padarė nemažai žalos. Jie užaugo iš gyvenimo tikėdamiesi labai daug ir suprato, kad gyvenimas ant sidabrinio padėkliuko jiems nieko nesiūlo. Armija mažų narcizų, įpratusių puoselėti daugybę tuščių iliuzijų, yra jautrūs kritikai ir su nesėkmėmis susitvarko itin sunkiai. Nuo vaikystės pripratę gauti aukso žvaigždutes už penkioliktą vietą varžybose, jie patiria sumišimą ir užima gynybinę poziciją, jeigu nėra apdovanojami vien už dalyvavimą ir pastangas.

Nori ir laisvalaikio, ir pinigų:

Kas jums gyvenime svarbiau: turėti daug pinigų ar daug laisvo laiko? J. Twenge ir kolegų tyrimas atskleidė, kad Y karta kompromisų daryti nelinkusi: jie nori ir to, ir to. Tyrime buvo lyginamas X ir Y kartų požiūris – paaiškėjo, kad tiek X, tiek Y kartos nori daug uždirbti, tačiau X karta daug labiau sieja atlygį su sunkiu darbu. „Y karta nori visko, – sako viena tyrimo bendraautorių Stacy Hoffman. – Jie nori laisvalaikio. Jie nori pinigų. Ir jie neketina nieko aukoti.“

Anot J. Twenge, šiuolaikinių jaunuolių akcentai sudėlioti aiškiai: iš pradžių įstoti į gerą universitetą, paskui uždirbti daug pinigų. Tačiau stojant į gerus universitetus konkurencija milžiniška, o ir gerą darbą gauti sunku, jei tavo pasitikėjimas savimi nėra pagrįstas realiomis kompetencijomis. Dėl nepamatuotai didelių lūkesčių praraja tarp to, ko Y karta nori, ir to, ką iš tiesų turi, yra didesnė nei bet kada anksčiau.

Tačiau Y karta nusiteikusi tobulėti. „Bloom Worldwide“ Europos tyrimas rodo didžiausią Y kartos išsilavinimą, palyginti su kitomis kartomis, ir aiškią tendenciją vis ilgiau sėdėti universiteto suole. Be to, į darbo rinką įsiliejusi jaunoji karta aktyviai ieško būdų padaryti darbo procesą efektyvesnį: „PwC“ atliktas visuotinis tyrimas atskleidė, kad Y karta nuolat kovoja dėl lanksčių darbo valandų ir taip daro ne iš tingumo, o iš įsitikinimo, kad kokybiškiausiai darbas atliekamas tada, kai nėra ribojamas vietos ir laiko.

Ar kartoms įmanoma susišnekėti?

Tyrimų centro „Pew“ jaunų suaugusiųjų tyrimai patvirtina, kad skirtumai tarp Y kartos ir X kartos yra ne iš piršto laužti. Y karta yra ne tokia konservatyvi ir išsiskiria atviresnėmis pažiūromis: mažiau domisi religija ir politika, palankiau vertina skirtingų rasių žmonių bei tos pačios lyties asmenų vedybas, labiau pasisako už lengvųjų narkotikų įteisinimą. Nieko nuostabaus, kad X kartai kartais tikrai sunku suprasti, kaip jaunoji karta mąsto ir elgiasi.

Galbūt tas elgesys, kuris taip erzina vyresniąsias kartas, yra būtinas, kad tūkstantmečio vaikai jaustųsi visapusiškai prisitaikę gyventi ir veikti šiuolaikiniame pasaulyje?

Y karta: nuolatinis grįžtamojo ryšio poreikis ir įvertinimo reikalavimas:

• Kaip į tai žiūri X karta? Tai dėmesio trūkumas arba kompetencijų neturėjimas.
• Kaip tai atrodo Y kartos akimis? Norime žinoti, ar tikrai gerai darome savo darbą. Įvertinimas, paskatinimas ir patarimai būtini, kad žinotume, ar vadovai mumis patenkinti.

Y karta: neformalus bendravimas su aukštesnio statuso žmonėmis:

• Kaip į tai žiūri X karta? Nepagarba autoritetui.
• Kaip tai atrodo Y kartos akimis? Netikime sudėtingomis hierarchijomis: lygios teisės, neformalus bendravimas ir mažesnis galios atstumas tarp vadovų ir pavaldinių pagerina atmosferą ir didina darbo efektyvumą.

Y karta: nenoras sėdėti biure nuo aštuonių iki penkių:

• Kaip į tai žiūri X karta? Tingėjimas ir nenoras dirbti.
• Kaip tai atrodo Y kartos akimis? Mums svarbus lankstumas ir galimybė rinktis. Jeigu darbą galima padaryti sėdint kavinėje su nešiojamuoju kompiuteriu, kodėl reikia sėdėti biure? Jeigu esu produktyvesnis dvyliktą nakties, kam drausti man tai daryti? Mes pasiryžę dirbti dar daugiau, jei tik bus suteikta galimybė patiems susidėlioti darbo grafiką ir dirbti mums patogiu metu.

Y karta: savo nuomonės reiškimas:

• Kaip į tai žiūri X karta? Tai arogancijos požymis. Ši karta įsitikinusi, kad jų nuomonė svarbiausia, nors iš tiesų jie nėra niekuo pranašesni už kitus.
• Kaip tai atrodo Y kartos akimis? Nuolat siūlome naujas idėjas ir iniciatyvas, nes norime (ir galime) savo rankomis sukurti realius pokyčius organizacijoje ir už jos ribų.

Y karta: darbų keitimas:

• Kaip į tai žiūri X karta? Nelojalumas ir nepastovumas, atsakomybės neturėjimas.
• Kaip tai atrodo Y kartos akimis? Ieškome tokios darbovietės, kurioje tiktume patys ir kuri tiktų mums. Neskubame pasitikėti bet kuo – esame pasirengę sunkiai dirbti, bet kiekvieną darbo valandą vertiname ir norime, kad ji sukurtų daugiausia vertės.

Vietoje pabaigos

Nors jaunosios kartos atstovai susiduria su dideliais neatitikimais tarp lūkesčių ir tikrovės, jie sugeba išlikti pozityvūs. Tai karta, kuri ypač tiki savo potencialu tobulėti ir optimistiškai galvoja apie rytdieną. Karta, kuri mano, kad mažas veiksmas šiandien gali pakeisti pasaulį, kuriame gyvensime rytoj. Pragmatiški idealistai? Galbūt. Jie trokšta geresnio gyvenimo, bet laimingus potyrius vertina labiau nei materialias vertybes. Jie tiesiog tokie: nerandantys savęs, bet tebeieškantys, kartais nusvylantys pirštus, bet nenuleidžiantys rankų.

Galbūt „AŠ karta“ iš tiesų yra „MES karta“. Karta, kuri galbūt tiksliai nežino, ką daryti, kad rytojus už šiandieną mums visiems būtų geresnis, tačiau pasiryžusi bandyti, mokytis ir stengtis. Kaip jiems pavyks? Nežinia. Ir kiekvienas sprendžiame patys, ar suteikti jiems galimybę. Kartais jiems, iš pažiūros tokiems arogantiškiems ir savimi pasitikintiems, trūksta tik mažo paskatinimo. Vienintelio, lyg atsitiktinai ištarto, drąsinančio žodžio ir vienos suteiktos progos, kad gimtų nauji darbai bei naujos pradžios ir retkarčiais mums pašnibždomis primintų, jog verta kartais truputį surizikuoti.

Straipsnio autorė: Milda Pajarskaitė.