Kodėl verta likti gyventi ir dirbti Lietuvoje? Autorius - Tautvydas Marčiulaitis

Lietuva yra nuostabiausia šalis pasaulyje. Gal tema jau ir išsemta, bet aš vis apie tai pagalvoju. Nes man Lietuva yra nuostabiausia šalis pasaulyje. O kiti skundžiasi pastoviai, kad gyventi čia neįmanoma.

Įprasta daugelyje sluoksnių sakyti, kad Lietuva yra bloga, kad čia labai maži atlyginimai, mažos pensijos, korumpuota valdžia, darbo nėra, kainos kosminės. O aš Jums pasakysiu: apsidairykit.

Didžioji dauguma taip sakančių iš Lietuvos išvažiavę buvo tik per televizorių. Čia tiesiog sunkiai analizuoti, galvoti ir priimti informaciją sugebantis kontingentas, kuris nesusimąsto, kad čia gali būti šioks toks fantazijos ir depresuotų smegenų sukurtas paveikslas.

Susijęs straipsnis: Kokių specialistų reikės Lietuvai?

Nepripažinti, kad Lietuvoje nėra jokių problemų – kitas kraštutinumas, einantis link fantazijos. Problemų yra. Viena ir svarbi jų – atlyginimai. Bet nekalbėsiu apie minimalkę ar vidutinį. Atlyginimai svarbūs tų, kurie kuria Lietuvos ateitį ir užtikrina dabartį. Gaisrininkai, policininkai, medikai ir mokantys akademikai. Vidutinis atlyginimas yra tik skaičiukas, nieko jis nereiškia, jei nėra pateiktas visas skirstinys ir nesimato, kokios „uodegos“. Minimalus vėl nieko daug nereiškia, nes jokia išsivysčiusi ir stabiliai finansiniu atžvilgiu stovinti šalis nekvaršina galvos dėl minimalaus atlyginimo. Tuoj paaiškinsiu kodėl.

Mūsuose kažkaip priimta pradėti viską nuo kito galo. Tai valdžia negera, kurią patys rinkom, tai minimali alga per maža, kurią savo darbu uždirbam. Toks požiūris yra kastruoto strateginio mąstymo pavyzdys. Jei svarbiausiems valstybės žmonėms mokam centus, o baubiam, kad reikia didinti pensijas, nedarbo išmokas ir minimalius, kurie nieko nekuria ir slegia mus finansiškai, akivaizdu, kad pradedam ne nuo pradžių. Pensijos ir minimalkės ateina iš didžiosios daugumos uždarbio, jokiais būdais ne vice versa. Todėl reikalauti didinti pensijas ir minimalius atlyginimus – tai yra visus turimus pinigus sukišti į išlaikytinius – natūraliai reiškia, jog kitais metais pinigų turėsim mažiau, nes mes ne investuojam, o duodam labdarą. Labdara yra gerai, bet labdarai reikia pirmiausiai uždirbti, o ne pirma viską atiduoti ir nebeturint iš ko valgyti numirti.

Dar vienas populiarus kastruoto strateginio mąstymo proveržis pasitaiko, kai vaikai eina finansų mokytis, nes belekaip daug penegų uždirbt nori. O po to verkia buhalteriais trečiarūšėj kontorėlėj įsidarbinę. Jei nori gauti daug pinigų, eini daryti tai, ką darai geriausia, nes ten būsi išskirtiniu. Apie tai dar šiek tiek vėliau.

Priežasčių-pasekmių ryšys neveikia. Jei reikia kelti minimalius, reiškias yra daug jų gaunančių, reiškias problema yra ne su to atlyginimo dydžiu, o su faktu, kad žmonės gauna minimalų atlyginimą. Todėl bandymas jį kelti yra daugiau populistinis skylių lopymas. Toks pats, kaip didžiosios daugumos mūsų kelių tvarkymas.

Dabar grįžtam prie visų policininkų ir akademikų. Kodėl svarbus rodiklis, kiek jie uždirba? Nes tai yra būtiniausios šaliai funkcionuoti specialybės. Man tikrai nuoširdžiai sunku įsivaizduoti, koks ekonomistas, pamatęs kaip skirstomas biudžetas, turėtų nuspręsti „pensininkai per mažai gauna, reik apkarpyt iš policijos“. Net pradinių klasių moksleiviai į klausimą, kas svarbiau, atsakytų teisingai ir suvestų galus, kas kuriuos išlaiko ir kas didės ar mažės, kai kelsim vieną arbą kitą.

Tai yra prioritetinės sritys. Be jokių kalbų ir klausimų. Manau bus labai didelis skirtumas, jei Jūsų vaikus mokys žmogus, gaunantis 3 vidutinius iš universiteto ir specialybės, kur stojančiųjų ir vietų skaičius skiriasi dešimtimis kartų, nei depresuotas pusę vidutinio uždirbantis mokytojas, kuris niekur kitur neįstojo. Iš ko Jūsų vaikai išmoks daugiau, kas labiau motyvuos juos siekti tikslo ? Pinigai yra stiprus įrankis ir reikia jį išnaudoti. Lygiai tas pats galioja ir policijai ar medikams. Jūs man paaiškinkit, ko gi Jūs stebitės, kad net policija ima kyšius, kai jų atlyginimo nei butui išlaikyti neužtenka.

Nesistebit? Tai ko verkiat, kad minimalkės ir nedarbo išmokos per mažos? Jei ir toliau verksit, tai ir toliau juos valdžia didins. Jiems gi perrinktiems būt taip pat žmogiškai norisi. Čia pirma vieta apsidairymui. Ne Lietuvos valstybė rėkauja, kad nori didesnių nedarbo išmokų ir pensijų, o Jūs. Taip, kad ne Lietuvos kaip valstybės, o Jūsų asmeninės mąstysenos čia problema.

Toliau reikėtų apsidairyti dėl norų ir pageidavimų. Sakot, kad Norgėj, Ukuose ir etc atlyginimai labai dideli ir kainos žmoniškos. O pensijos ir socialinės garantijos tai išvis. Tai gerai, pradedam nuo pradžių. Nepriklausomybę atgavom prieš 30 metų. Prieš tai buvom visiškai nuo vakarų pasaulio atsilikusi valstybė (visais atžvilgiais). Visi, kurie aiškina, kad prie ruso buvo geriau, nes visi turėjo darbus, tegul pirma pagalvoja, ar tik nesugriuvo ta nuostabioji sąjunga ir ar čia vėl tik ne jų protelio problema, kuris nepajėgia visumos aprėpti. Jei buvo tokia nuostabi, tai kodėl tada sugriuvo? Žydų masonų reptiloidų planas?

Tad startavom mes labai atsilikę ir labai vėlai. Beveik tuščiomis rankomis. Aišku, kaip ir visi, darėm klaidas ir po truputį mokomės kaip gyventi. Kaip ir prognozuoja šiek tiek kreivas Sollow augimo modelis, vijomės visus gana sparčiai. Viskas daugiau ar mažiau vyko pagal planą. Kaip ir kiekvienoje jaunoje valstybėje. Bet greit priprato liaudis prie gero. Pasimiršo, kad bananų stovėdavo eilėj po tris dienas, ir nusprendė, kad blogai gyvenam. Pradėjo sumaištį kelt ir aiškint visokius briedus, pamiršdami, kad dar prieš du dešimtmečius spintą galėjo tik su komuniagų parašu nusipirkt.

Čia akivaizdus sovietizacijos padarinys. Tinginių, kuriems reikia viską paduoti mentalitetas. Prie sovieto buvo geriau, nes dirbti nereikėjo, o vis tiek mokėjo. O dabar chaltūrini taip pat, bet niego nebegauni. Ir pensija maža laukia. Ir gyvenam blogiau, nei visi vakarai.

Tačiau tas toks pats elementariausias suvokimas, kad keikti mūsų Tėvynę dėl to, jog negyvenam kaip vakarai yra tas pats, kas prieštarauti 15 metų vaikui, kad dar su autobusu, o ne Quattroporte važinėja. Juolabiau, kai prie to penkiolikmečio auklėjimo ir tobulėjimo prisidėjai tik chaltūrindamas ir verkdamas, kad nieko iš jo nesigaus.

Būtent toks požiūris ir yra skaudžiausia sovietizacijos pasekmė. Tingėjimas kažką daryti, nes viskas turėtų ant sidabrinės lėkštutės būti atnešta, ir pastovus žliumbimas, kai taip nėra ir tenka pačiam visko siekti. Nesugebėjimas suvokti visko plačiai, siauramintiškumas vertinant informaciją, požiūrio stagnacija ir kritinio mąstymo stoka. Viso šito kombinacija dažniausiai ir apibrėžia tuos, kuriems pastoviai viskas blogai. Baisiausia, kad tokie ir savo vaikams bando įskiepyti būtent tokį požiūri ir tokias vertybes.

Nors negalima sakyti, kad tai tik bambalinių budulių bėda. Vėl grįžkim prie to, kad daryti reikia tai, ką moki geriausiai. Mes esam puikūs IT, nano tech, bio tech, robotikoje. Tik kur tos dotacijos šioms sritims? Daugelis Lietuvos akademikų, valdžios žmonių ir to, kas turėtų būti inteligentija, kažkodėl arba tyli ausis suglaudę arba ir toliau skiria visą evrosajūzo pyragą Lietuvos ateičiai – ūkininkams. Nes fak it, dar vis XVIII amžius ir dar vis bandysim konkuruoti su Kazachstanu, Brazilija, Ukraina ir Lukošenka šitoje srityje.

Šitai man jau visiškai nesuprantama.

Bet realistiškai ne per rožinius akinius žiūrint ir vertinant iš realios pusės, ne įsivaizduojant, kad per dieną imperijos statomos, tai mes gyvenam tikrai geriau, nei didžioji pasaulio dalis, su kuria galime save lyginti. Ir ne tik. Gyvenam ir geriau už tuos, už kuriuos akivaizdžiai turėtume gyventi geriau ir tam tikrai atžvilgiais už tuos, kurie turėtų mus smarkiai lenkti. Keli pavyzdėliai.

Esat ragavę tradicinio Etiopijos maisto? Ne? Tai va, jie irgi. Sakot pas mus milžiniška socialinė atskirtis? Pasivažinėkit po Rumuniją ir pasikalbėkit su žmonėm apie vietinius karaliukus. Jaunimas darbo negali gauti? Pirmyn į Ispaniją. Pamatysit, kas būna, kai jaunimas darbo iš tikro negauna. Korupcija sakot? Nueikit vakare į Londono ar Washingtono elitinių politikų ir verslininkų susibėgimus. Gal tada pradėsit labiau vertint tai, ką turit.

O jei neturit nieko ir tikrai sunku, tai ar nereiktų sustoti ir pagalvoti, kad gal tai Jūsų problema? Gal tai, kad mokesčių nemokat ar kokį vokelį vis paimat neįrašytą į buhalterines knygas, nors ir pradirbat visą gyvenimą ir lemia, kad Jūsų vaiko mokytoja žino mažiau už vaiką, o Jūsų pensija yra mažesnė, nei norvego ? O jei viską darėt sąžiningai ir atsidūrėt tokioj situacijoj, tai gal geriau nueikit kokiam pažįstamam chaltūrčikui per ausį duot, o ne bliaut, kad teisibės nėr.

Ar nepagalvojot, kad emigracija kyla iš to, jog savo vaikams kiekvieną dieną aiškinat, kad Lietuvoje gyventi neįmanoma? Kodėl po to stebitės, kad lietuviai tiek daug užsienyje pasiekia, o Lietuvoje nieko?

Dar dažnai girdžiu, kad verslo savo neįmanoma padaryti, nes mokesčiai ir įstatymai nežmoniški, reikia labai daug pinigų, o niekas jų neskolina. Tai kada gi paskutinį kartą darėt savo verslą? Ar darėt kaip viena žinoma už savo kūrybą ponia, kuri vietoj vieno pasiskolino du milijonus (pati nesuprasdama, kam), klastojo dokumentus ir kai buvo gražiai ir tvarkingai prikirpta ir pastatyta į vietą, apsižliumbė, kad įstatymai ir mokesčiai nepakeliami?

Elementarūs, bet esminiai klausimai. Kartais mane tikrai stebina kaip žmonės priežasčių-pasekmių nesugeba suvesti.

Apsidairykit. Gyvenam mes ne taip ir prastai. Yra sugebančių gyventi labai gerai ir tikrai ne visi jie, kaip ne kurie galvoja, yra sukčiai vagiai. Net jei neturit pilies ir naujos mašinos, bet maisto Jums tikrai netrūksta. O ir internetą akivaizdu iš kažkur gavote. O jei jau ir internetą turite, tai galite ir pinigų užsidirbti papildomai. Tereikia apsidairyti ir pagalvoti. Yra pasaulyje pilna vietų, kur žmonėms tikrai blogai ir tikrai sunku. Lietuva tikrai nėra viena iš jų. Lietuva yra puiki jauna šalis, kuri turi masę problemų ir duoda dar didesnį kiekį galimybių. Tereikia turėti pakankamai drąsos ir spręsti tas problemas, tada pamatysit ir galimybes. O ilgainiui, kai savo vaikams sakysite, kad Lietuva yra nuostabiausia šalis pasaulyje, jų anūkai galės ramia galva važinėta ilsėtis į Monaką.

Nebūkite tie, kuriems atnešus aukso luitą apsiverkia, kad dabar tai jau bėda, nes nėra kur jo dėti, pavokti jug gali.

Autorius Tautvydas Marčiulaitis.