Galvoti apie karjerą reikia ne po studijų, o pirmame kurse

Viena opiausių Lietuvos problemų – emigracija – kasmet į užsienį pasiglemžia dalį gabių Lietuvos absolventų. Jauni emigrantai neslepia, kad pagrindinė jos priežastis yra bevaisės darbo pagal specialybę paieškos. Ypač didžiuosiuose miestuose pretenduojant į laisvą darbo vietą tenka susidurti su didele konkurencija, o ir darbdaviai neretai ieško darbuotojo iškart su darbo patirtimi. Naujoji studentų karta kategoriška – apie karjerą reikia galvoti ne po studijų, o pirmame kurse.

Savanoriška praktika – nauda abiem pusėms

Vis daugiau jaunuolių studijų metais ryžtasi laiką atsitiktinėje darbovietėje iškeisti į savanorišką praktiką su tikslu greičiau įsidarbinti patinkančiame darbe už pageidaujamą atlyginimą.  Savanorystės esmė – savo paties noru grįsta pagalba trečiajai šaliai ir mainais gaunama vertinga patirtis, leisianti ateityje jaunam žmogui įsilieti į darbo rinką be jokių papildomų apmokymų. Be to, atliekant savanorišką praktiką yra reali galimybė vėliau įsidarbinti toje pačioje įmonėje apmokamai arba būti parekomenduotam kitiems potencialiems darbdaviams.

Praktikos metu studentas įgyja daug praktinių žinių, užmezga pažinčių, praplečia pasaulėžiūrą. Tuo tarpu įmonėms ir organizacijoms taip pat naudinga suteikti jaunimui galimybę savanoriauti. Įmonių darbuotojai ne tik gauna pagalbą atliekant kai kuriuos darbus bei moralinį pasitenkinimą, bet ir pelno palankią reputaciją socialiniame kontekste.

Pradėjo nuo neapmokamų darbų

Prieš keletą metų komunikacijos agentūrą įkūrusi Neringa Narsaitė neslepia, kad jeigu ne savanoriška praktika studijų metais, ko gero, dabar kankintųsi nemėgstamame darbe. „Gyvename tik vieną kartą, todėl visi nusipelnėme gyventi taip, kaip norime ir dirbti tai, ką norime. Nesmerkiu tų, kurie laimės ieško svetimoje šalyje, tačiau ir labai palaikau tuos, kurie sugeba pasiekti karjeros Lietuvoje“, – savo mintimis dalijasi „Yzio karta“ vadovė. Pasak jos, iškart po studijų gauti norimą darbą už norimą atlyginimą, jei niekur nesi dirbęs, beveik neįmanoma, nes įmonių vadovai ieško žmonių su patirtimi. Išlošia tie, kurie dar studijų metais įšoka į savanorystės roges.

„Studijos yra pats geriausias metas savanorystei, nes greta paskaitų tam rasti laiko paprasčiausia. Tai netgi galima vertinti kaip papildomas praktines pamokas. Be to, tai ne pilno etato darbas, todėl galima lanksčiai derinti ir laiką, ir krūvį. Po studijų tokios prabangos nebebus, nes reikės visą laiką skirti pagrindiniam darbui. Ir gali būti, kad ne tam, kuriame norėjote dirbti“, – teigia N. Narsaitė. Ji savo karjerą pradėjo nuo savanoriškos praktikos vienoje verslo naujienų redakcijoje, tada trejiems metams užėmė naujienų redaktorės vietą universiteto radijuje. Pasak N. Narsaitės, praktiniai įgūdžiai turėjo didelio svorio darbinantis į apmokamus darbus. Ji yra įsitikinusi, kad tvirta vizija, geranoriški santykiai su aplinkiniais ir sunkus darbas visada vėliau materializuojasi.

Savanoriška patirtimi gali pasigirti ir aktorė Inteta Stasiulytė: „Jau nuo 16 metų vaidinau teatre. Pradžioje nė minties nebuvo apie atlygį. Dabar suprantu ir įvertinu kiek tada gavau“. Anot jos, materialūs dalykai dyla, pūva, nyksta ir dėvisi, todėl, jei jie žmonėms tampa didžiausiomis gyvenimo vertybėmis, juos neišvengiamai lydi kančia. I. Stasiulytė džiaugiasi, kad žmonių vertybės keičiasi.

„Savanoriauja tie žmonės, kurie žino, kad nėra vertingesnio dalyko pasaulyje už rūpestį. Tikiu, yra tokių, kurie pasakytų – nesąmonė, kiekvienas žmogus turi gauti atlygį už padarytą darbą. Taip tai teisybė, bet juk nebūtinai materialų. Įdomu, kiek eurų kainuoja apkabinimas ar nuoširdus išklausymas? Žinant, kokia didžiulė jėga yra dėkingumas, drąsiai galiu sakyti, savanoriaujantys yra milijonieriai savo širdyse. Euras šitą jausmą suteikti bejėgis. Pritariu tai minčiai, kad kvaila dievinti dovaną, nes visada yra rankos, kurios ją įteikė.“, – sako aktorė.

Savanoriška praktika pasitiki ne visi

Nors savanoriškos praktikos nauda atrodo akivaizdi, kai kurie žmonės išgirdę šią sąvoką vis dar ją vertina skeptiškai. Dažnai galvojama, kad įmonės, kviečiančios savanorius dirbti neatlygintinai, juos išnaudoja; darbas padarytas, o mokėti – nereikia.

Narsaitė neneigia, kad pasitaiko ir tokių atvejų ir pataria jaunuoliams, pasiryžusiems imtis neapmokamos veiklos, kaip neatsidurti tokioje padėtyje: „Reikia išlikti budriems, kad mažesnėse įmonėse savanoriai netaptų tiesiog palankiai išnaudojamais įrankiais, pvz., techniniams darbams atlikti. Tikrai yra tokių įmonių, kurios praktikantų ieško vien todėl, kad neįstengia nusisamdyti darbuotojų. Norint išvengti nemalonių staigmenų, prieš atliekant praktiką labai svarbu kartu su įmonės vadovu konkrečiai apsibrėžti praktikos laiką ir užduotis, kurias turėsite atlikti praktikos metu. Taip pat išsikelti tikslus, ką norite išmokti.“

Jaunuolių, besidominčių ir vykdančių tokią veiklą, akivaizdžiai daugėja. Tam didelę įtaką turėjo nustatyta ir patvirtinta tvarka, suteikianti studentams galimybę atlikti savanorišką praktiką įmonėse. Šiuo metu savanorystės pasiūlymų galima rasti visuose darbo skelbimų tinklalapiuose, taip pat specialiai tam skirtuose puslapiuose. Atlikta tokia praktika gal ir neišspręs emigracijos problemos, tačiau tikrai daugiau jaunimo ras savo vietą, o baigę studijas lengviau įsidarbins pagal savo specialybę.

Straipsnį parengė: Eglė Lauciūtė