Teisininko profesija: „Svarbiausia, nebijoti sunkios pradžios”

Teisė – vis dar viena populiariausių studijų kypčių, leidžiančių gautą išsilavinimą pritaikyti ne tik profesiniame, bet ir kasdieniame gyvenime. Nors dalis baigusiųjų studijas pasirenka su teise nesusijusį karjeros kelią, daugelis šią visuomenėje itin vertinamą specialybę renkasi kryptingai.  Savo profenine patirtimi dalijasi Giedrė, kuri baigė teisės bakalauro ir magistro studijas ir jau ketverius metus dirba teisme, teisėjo padėjėjos pozicijoje. Kaip atrodo jos diena, kodėl darbe svarbus šaltas protas ir ką patartų matantiems save teismo institucijoje?

Giedre, dirbi Vilniaus miesto apylinkės teisme, teisėjo padėjėja. Skamba atsakingai. Kaip tiksliai apibūdintum savo pareigas? 

Visą pilną apibūdinimą, matyt, būtų galima pasižiūrėti pareigybės aprašyme, bet, apibendrinant, mano darbas yra ruošti visų - tiek tarpinių, tiek galutinių, teismo procesinių sprendimų projektus.

Tai, jei paprastai tariant, tu esi tas žmogus, kuris padeda teisėjui pagrįsti ir priimti sprendimus. Ar teisingai supratau?

Panašiai. Teisėjo padėjėjas dirba su byla nuo pat jos gavimo teisme dienos iki galutinio teismo procesinio sprendimo priėmimo. Iki kol byla išnagrinėjama iš esmės, dažnai tenka spręsti ir tarpinius klausimus, pvz.: nuobaudos skyrimo termino pratęsimo, kardomųjų priemonių, laikino nuosavybės teisių apribojimo termino pratęsimo ir pan., taip pat išspręsti įvairius proceso dalyvių prašymus. Dirbdami ieškome aktualios teismų praktikos, analizuojame teisės aktus. Rašydamas procesinių sprendimų projektus teisėjo padėjėjas iš esmės dirba savarankiškai. Tikrai nėra taip, kad teisėjas visada nurodo, ką reikia padaryti, padėjėjas nėra „techninis darbuotojas“.  Jei kyla abejonių, mes visada pasitariame, padiskutuojame, tačiau galutinį sprendimą, be abejo, visada priima teisėjas.

Be to, teismo darbas nuosprendžio surašymu ir paskelbimu paprastai nesibaigia – tenka dažnai spręsti su nuosprendžio vykdymu susijusius klausimus, t.y. paskirtos bausmės pakeitimo kita bausmės rūšimi, laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo panaikinimo, lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos patvirtinimo ir kitus klausimus.

Apskritai, šio darbo universitete ar iškalęs mintinai kodeksą neišmoksi. Situacijos skirtingos, todėl kiekvienąkart reikia galvoti, kaip pritaikyti turimas žinias ir kuriuo kampu į viską pažiūrėti.

Nuo ko prasideda tavo darbo diena? Po kavos?

Ir po kavos, ir galbūt kitų ryto ritualų turi.

Paprastai darbo diena prasideda nuo turimų bylų pobūdžio peržiūrėjimo. Pirmiausiai pasitikrinu visus darbus pagal terminą, nes mes turime tokių klausimų, kuriuos reikia išspręsti per įstatyme nustatytą dienų skaičių. Taigi, peržiūriu, ką reikia padaryti dabar, kokie posėdžiai laukia. Apskritai, pirmiausiai “atsikratau” visų lengvų bylų, paprastų darbų, o paskui jau atsidedu rimtiesiems.

Sako, kad reikėtų daryti atvirkščiai – pirmiausiai sunkiausius ir nemėgstamiausius, o paskui visus lengvus.

Aš asmeniškai negaliu dirbti rimto darbo, žinodama, kad laukia galybė tokių smulkučių.

O kaip atrodo tavo darbo aplinka?

Aplinka jauki. Tai yra naujas pastatas, nauji baldai, naujas inventorius. Kabinetai jaukūs, šviesūs, dideli. Labai dideli langai. Labai daug gėlių. 5-as aukštas. Kai reikia pravėdinti galvą, tiesiog nusileidžiu į -1-ą aukštą, ką nors aplankau ir lipu atgal į 5-ą.

Gera kardiotreniruotė. Į darbą eini su šypsena?

Taip. Vienintelė bėda, kad ryte man labai sunku keltis. Tačiau niekada nebūna taip, kad eičiau į darbą su nenoru. Pasitaiko, kad nenoriu daryti tam tikrų darbų ar nebūna nuotaikos, susikaupimo rimtam galvojimui, bet į darbą man visada smagu eiti. Vien jau dėl rytinės kavos su kolegom.

Kas tau labiausiai patinka šiame darbe?

Pati šio darbo esmė, t.y. teisingumo vykdymas, jo ieškojimas.

O kas vargina? Su kokiomis stresinėmis situacijomis dažniausiai susiduri?

Labiausiai vargina gana didelis darbo krūvis ir nesibaigiantis žiūrėjimas į kompiuterį. Stresą gal kartais sukelia abejojimas savimi rašant sudėtingus projektus. Arba, jei išlenda kažkokios tavo klaidos. Tokios situacijos nėra malonios, nes jauti atsakomybę prieš vadovą, kuris pasitiki tavimi duodamas sudėtingą ir svarbų darbą.

Suprantu, kad streso nemažai. O kaip su juo tvarkaisi?

Reikia suvokti, kad tu rašai projektus ir pagal darbo pobūdį, nesi visiškai už tai atsakingas. Tiesiog padedi surašydamas. Tikrai neturi žinoti visko geriau už teisėją nuo pat pirmos darbo dienos. Visos žinios ateina su patirtimi ir net su klaidomis, iš kurių pasimokai ir kurių nebekartoji. Taip, galbūt tą akimirką išgyveni, tačiau svarbu suvokti, jog  nėra tokių klaidų, kurių paskui nebūtų galima ištaisyti. Kaip mes juokaujam, visada yra aukštesnė instancija, kuri tas mūsų klaidas ištaiso. Statistikai kenkia, bet svarbiausia, kad nenukenčia žmogus.

Tavo manymu, kokios asmeninės savybės padeda dirbti šį darbą?

Turėčiau čia save pagirti, taip?

Aišku!

Kaip ir kiekviename kolektyve, matyt, žmogus turėtų būti bendraujantis, besidomintis, rodantis iniciatyvą, nes juk negali dirbti vienas, sau ir su savimi. Kalbant konkrečiai apie mano poziciją, reikia nebijoti darbo, nebijoti sunkios pradžios. Taip pat svarbi greita orientacija, kruopštumas, atsakingumas, bet ne pernelyg didelis. Ištikrųjų, reikia turėti gal net šiek tiek sveiko cinizmo, mokėti pasijuokti iš situacijos, jei viską imsi į širdį, žiūrėsi rimtai ir išgyvensi kiekvieną situaciją, šiame darbe nebus lengva. Šaltas protas čia labai svarbus.

Ar stengiesi tobulėti darbe? Jei taip, kokiais būdais tai darai?

Žinoma. Kol kas, deja, ne visu 100 procentu, kaip yra numatyta įstatyme, tačiau tenka gana dažnai dalyvauti įvairiuose seminaruose, mokymuose, konferencijose.

Yra net įstatymas, kuris nurodo tobulėjimą?

Taip, valstybės tarnybos įstatyme yra numatyta galimybė, esant tarnybiniam būtinumui, metams pereiti dirbti į aukštesnės instancijos teismą, kas būtų natūralus tobulėjimas. Tačiau kol kas sudėtinga pritraukti žmones, norinčius dirbti terminuotą laikotarpį, todėl šios galimybės neišnaudojame iki galo. Bet skatinčiau neišsigąsti termino ir, jei darbas atrodo įdomus, dalyvauti konkursuose, nes čia, kaip ir bet kurioje kitoje organizacijoje, vadovai suinteresuoti išlaikyti gerus darbuotojus ir po termino.

Kaip baigiasi tavo darbo diena?

Prisiminiau savo buvusią kolegę iš Kauno - žmogus dirba, dirba, intensyviai spausdina, net prisimerkusi žiūri į ekraną, o darbo pabaigoje staiga pakyla, visus dokumentus užverčia, atsikelia, bylas sudeda į spintą, išjungia kompiuterį ir išeina. Žodžiu, dirbi, dirbi, atsikeli ir išeini. O aš ne. Aš susidedu rytdienos darbus pagal datas, o paskutinį pusvalandį, kai jau galva nebe taip gerai veikia, skiriu techninėms užduotims.

Ką patartumtum žmonėms, kurie norėtų dirbti šį darbą?

Pirmiausia ir svarbiausia - turėti stiprią ateities viziją. Jie turi žinoti, kur eina, kodėl eina ir ką jie nori tuo pasiekti. Jeigu neturi visiškai jokios minties toliau likti dirbti teisme, tuomet tikrai neverta eiti ir į šią poziciją. Tokią patirtį, vargu, ar lengvai pavyks pritaikyti kažkur kitur, nes ji labai specifinė.

Taip pat turi suprasti, kad dirbdami tokį darbą negali elgtis absoliučiai taip, kaip nori. Teisėjas yra teisėjas visada, tai nėra vien tik darbo titulas. Teisėjo padėjėjas irgi, šiuo atveju, panašiai.

O tu ar tu tą stiprią viziją ir norą?

Taip, niekur kitur savęs neįsivaizduoju.

Tikimės, kad padėjome aiškiau suprasti ne tik teismo institucijos veiklą, bet ir parodėme, kad viešasis sektorius taip pat puiki vieta siekti karjeros.

Interviu parengė Aistė Ivoškevičiūtė