Žurnalisto profesija: „Darbo diena prasideda visada, nes niekad nesibaigia“

Interviu  ir pažintys su žvaigždėmis, kelionės, televizija ir kūrybinė aplinka – taip dažnai skamba būsimų žurnalistikos studentų vizijose susikurti argumentai, kodėl renkasi šią profesiją. Įdomu, kokia jų dalis jau turėjo galimybę susipažinti su žurnalisto kasdienybe ir susidurti su anaiptol ne rožėmis klota žurnalisto dalia. Tai patvirtinti arba paneigti sutiko žurnalistė ir komunikacijos specialistė Žydrė Dargužytė.

Šalint teoriją – imtis praktikos, kol ne per vėlu!

Mergina, pasikliaudama intuicija, iki dabartinio kelio ėjo nuolatiniu praktikos būdu nuo penkerių metų užsirašinėdama žmonių pasakojimus, vėliau mokykloje organizuodama renginius bei lankydama meninius užsiėmimus, rašydama į rajoninius laikšraščius.  „Jei žmogus tobulai moka lietuvių kalbą ir yra kūrybiškas, bet kartu pasižymintis analitiniais įgūdžiais bei drąsa – nėra jokių kliūčių“, – specialistė aiškiai nupiešia potencialaus žurnalisto paveikslą ir tikina, kad svarbu šią sritį pajausti. „Studijų metais niekas stipriai neakcentavo, kaip bus realiame darbe, bet teoriniai pasisakymai šia tema man nelabai rūpėjo, nes aš jau nuo pirmojo kurso dirbau žiniasklaidos srityje. Rašiau straipsnius verslo tematika ir nuolat gilinau bei tikrinau universitete gaunamas žinias praktiškai“, – apie atsidavimą profesijai pasakoja Žydrė. Anot dešimties metų patirtį turinčios žurnalistės, praktinis patyrimas dar iki studijų gali leisti suprasti nuolatinės dinamikos reikalaujančią, kupiną neapibrėžtumo, žurnalisto darbo dieną, kuri iš esmės niekada nesibaigia, nesvarbu žurnalistas miega, ar ne. O ir priklausomybė nuo kitų žmonių, tarkime, pašnekovų yra didelė. Nuolatiniai pokyčiai ir iššūkiai, kai kartais nieko nedirbi pusę dienos, o kartais dirbi per naktį, gali netikti lėtesnio temperamento, labai jautriam arba planuotis norinčiam žmogui.  

Niekada nesustojančio proceso apsuptyje

Žydrė dalinasi žurnalisto darbo specifikos pavyzdžiu: „Žurnalisto darbo diena veikiausiai prasideda tada, kai žmogus dar miega arba prasideda visada, nes niekad nesibaigia.  Aš pati įprastai dėl vėlyvų darbų, keliuosi apie pusė 8. Ryte tenka skubiai užbaigti vakare pradėtus darbus ir imtis naujų planavimo. Visą dieną lydi tempas, kartais bėgimas, o kartais žurnalistas gali leisti sau nieko neveikti, bet tai nereiškia, kad jis nedirba“. Žydrė atkreipia dėmesį į neteisingai suprantamą darbo įvaizdį, kad žurnalistai tik rašo straipsnius: „Daug jaunų žmonių, besidominčių žurnalistika, net nepagalvoja apie tai, kad jiems reiks ir įrašus „iškoduoti“, t.y. perrašyti viską iš diktofono į kompiuterį, ir daug planavimo darbų atlikti – derinti temas, generuoti idėjas, planuoti savo darbo dieną patiems.  O kur dar griežtas ir tikslus terminų laikymasis, nes redakcijos kelia konkrečius tikslus. Greitai nuvažiuoti iš vienos vietos į kitą, pakeliui pakalbėti su dar dviejų straipsnių pašnekovais, įsirašyti įrašus, suplanuoti straipsnio „karkasą“, pasirengti interviu į kurį važiuoji – daugeliui tikrai nelengva. Žurnalistas nuolat procese – jis galvoja, kuria, strateguoja, realiai, jei nedirbsi, kai neva nereikėtų dirbti, tarkime, savaitgalį, gali pramiegoti daugybę svarbių įvykių, praleisti pro ausis ir akis gausybę svarbios informacijos“, – patirtimi dalijasi žurnalistikai atsidavusi mergina.

Didelė karjeros kaina – dvi medalio pusės

Komunikacijos specialistė pamini, kad dar vienas labai svarbus žurnalisto gebėjimas – prisiimti atsakomybę ir tai padaryti greitai: „Vis dėlto šioje srityje priimti atsakomybę reikia išmokti iškart, nes to nesugebant, dažniausiai nepavyksta išlikti. Kuo didesnė atsakomybė, tuo didesnis rizikos laipsnis, kad gali būti visaip – tarkime, gali grėsti teismų maratonas, žmonių, apie kuriuos rašoma, nepasitenkinimas, jei tai jiems nemaloni tema“. Taigi, kainuoja ne tik priprasti prie dinamiško gyvenimo, bet ir kartais vienas ne vietoje parašytas žodis, gali reikšti žurnalisto karjeros pabaigą. Tačiau yra ir kita medalio pusė – Žydrės manymu, tai yra geras profesionalių žurnalistų Lietuvoje atlygis. „Žurnalistas gali uždirbti iš esmės tiek, kiek jis nori, nes tai priklauso nuo jo darbo krūvio. Ypač tai aktualu laisvai samdomiems žurnalistams, kurie nėra konkretaus žiniasklaidos kanalo darbuotojai. Dirbant savarankiškai, labai svarbu turėti stiprų moralinį stuburą, nesuklupti ties pinigų slenksčiu. „Kai leidinys apie kurį maniau, kad jis nešališkas, manęs paklausė, kiek man reikia pinigų, kad aš rašyčiau taip, kaip reikia, o ne taip, kaip yra. Aš, aišku, pasirinkau išlikti nepriklausoma ir nešališka ir išėjau. Niekada nesigailėjau pasirinkusi nepriklausomos komunikacijos specialistės kelią“, – apibendrina Ž. Dargužytė.

Peršasi išvada, kad ši sritis kupina pagundų, kuriomis galima „pasinaudoti“, tačiau klausimas, ar pamynus žurnalistų etikos principus, pavyks rasti savo nišą, kurioje žurnalistas bus gerbiamas?

Šiuo metu viešųjų ryšių srityje, savame versle, dirbanti mergina juokauja, kad tik patyrus komunikacijos srities kasdienybę ir šventadienius, galima suvokti, ką jie reiškia. Anot jos, individualiai reikia įsivertinti, ar tai yra tinkama sritis, nepamirštant, kad itin svarbu būti preciziškam, sumaniam, kantriam, užsispyrusiam, drąsiam, azartiškam ir norinčiam uždirbti. Ir pats geriausias būdas sužinoti ar šios savybės veikia – iš anksto pasitikrinti tai praktiškai.

Straipsnį parengė Algimantė Griciūtė

SUSIJĘ MOKYMAI

Straipsnių ir pranešimų spaudai rašymo mokymai

Pranešimų spaudai rašymo mokymai

Viešojo kalbėjimo ir retorikos mokymai