Mediko profesija: „Asmeninių ambicijų įskaudinimui čia vietos nėra“

Mediko specialybė veikiausiai yra viena iš svarbiausių ir atsakingiausių. Ir kiek ne daug mes suprantame apie tai, koks gydytojo gyvenimas yra iš tiesų ir turbūt nepatikėtume, kad medicinoje egzistuoja žodis „klaida“.

Greitosios medicinos pagalbos stoties medikas Aleksandras Daščinski, 46 metų vilnietis, pradinėse klasėse norėjo būti pilotas. Tačiau pajautęs pašaukimą, baigė medicinos studijas ir dabar save vadina sveikatos apsaugos sistemos trasformacijos liudininku. Jis sutiko pasidalinti savo 21–erių metų gydytojo patirtimi.

Aleksandrai, trumpai papasakokite,  kaip atrodo Jūsų darbo diena ir ką atliekate?

Keltis tenka anksti, nes 7 val. ryto jau privalau būti budėjime. Šioje darbovietėje darbo valandos gana aiškiai reglamentuotos, tad pasirinkimo laivės, kiek dirbti, nėra. Nepaisant savo „rutinos”, darbas Greitojoje pagalboje yra dinamiškas ir nuolat turi netikėtumo elementų, tad ir funkcijas tenka atlikti įvairiausias – nuo psihologinės pagalbos ar elementarios konsultacijos iki reanimacijos.

Kaip atrodo jūsų asmeninė darbo erdvė?

Skirtingai nuo stacionare ar ambulatorinėje grandyje dirbančio gydytojo, savo atliekamo darbo kontekste „asmeninė darbo vieta” gali būti gana įvairi ir „nenuobodi”. Tai – vieta, kurioje laukiame iškvietimo, paciento gyvenamoji ar viešoji vieta, į kurią šaukiamasi pagalbos, Greitosios pagalbos automobilis ar kita gydymo įstaiga. Teko per savo darbo stažą matyti visokiausių ir kartais tikrai ne pačių patraukliausių „darbo vietų”, tačiau suvokimas, kad turi veikti „čia ir dabar”, dažniausiai leidžia atsiriboti nuo pernelyg didelės koncentracijos į „darbo vietos” sąvoką.

Kaip manote, kokie įgūdžiai medikui reikalingesni – individualaus ar komandinio darbo?

Įvairiai. Dažniausiai reikia individualiai priimti sprendimus ir daryti atitinkamus veiksmus, tačiau natūralu, kad nėra įmanoma „visada viską žinoti”. Manau, kad reikia būti labai atsargiems, kai sutinkame „viską žinantį žmogų” savo gyvenimo kelyje. Nėra jokios asmeninės gėdos ir negarbės, kai kreipiesi į patikimą kolegą patarimo ar sveiko kritinio požiūrio iš šalies, nes galiausiai, kur kas svarbiau yra efektyviausio sprendimo radimas paciento labui nei asmeninių ambicijų įskaudinimas.

Su kokiomis sunkiausiomis situacijomis Jums teko susidurti per visą mediko karjerą?

Pačios sunkiausios situacijos būna tada, kai reikia kuo skubiau priimti sprendimą ir imtis atitinkamų veiksmų, kai kiekviena uždelsimo akimirka gali būti itin svarbi. Taip būna, kai tenka teikti reanimacinę pagalbą arba teikti pagalbą sunkios traumos ar avarijos metu.

Visuomenėje yra nuostata, kad medikai klaidų daryti negali, ar taip yra iš tiesų?

Būtų neteisinga teigti, kad medikai klaidų nedaro. Priežastys gali būti įvarios – pradedant informacijos trūkumu apie žmogaus būseną, diagnostikos duomenis ar apie ligą, ir baigiant elementariu fiziniu ar psichiniu nuovargiu. Tačiau nuo tokių klaidų dažniausiai galima apsisaugoti.

Kokios turėtų būti žmogus, kad mediko darbą atliktų kokybiškai?

Na, pirmiausiai įvardinčiau blaivų protą, gebėjimą kritiškai ir pagal galimybes visapusiškai analizuoti esamą situaciją, greitai joje orientuotis bei pritaikyti turimas žinias. Taip pat itin svarbios ir tam tikros bendražmogiškos savybės – vertybių turėjimas, priešingu atveju – galima tapti puikiu teoretiku, tačiau kartu ir „nelabai geru daktaru”. Norint tapti iš tikrųjų geru gydytoju, būtinas ir atitinkamas emocinio intelekto lygis. Asmeninė atsakomybė, manau, taip pat yra būtina.

Kokias savybes turinčiam žmogui dirbti tokio darbo nerekomenduotumėte?

Abejingam aplinkai ir besirūpinančiam tik asmeninias interesais. Taip jau yra, kad žmogus yra socialinė „būtybė”, tad aplinkinių mintys ir jų programuojami veiksniai yra jaučiami kiekvieno, kad ir pasąmonės lygmenyje, ir daro neabejotiną poveikį aplinkiniams. Todėl egocentriškas žmogus nesugebės tapti palankiai vertinamu aplinkinių, o tai lems, kad jis nebus gerbiamas, todėl kentės pats ir kentės visi „ragaunantys jo darbo vaisių”. Tad tokiam žmogui geriau būtų pasirinkti labiau individualizuotą, reikalaujantį mažiau kontaktų su aplinka, darbą. Manau, kad neatsakingam žmogui dėl tų pačių priežasčių taip pat nereikėtų rinktis šios profesijos.

Jeigu turėtumėte galimybę viską pradėti nuo pradžių, ar darytumėte ką nors kitaip?

Nelabai patogus klausimas šių dienų „medicinos rinkos” kontekste, kai nemažai tik pradėjusių studijuoti medikų rimtai svarsto galimybę palikti šalį ir įsidarbinti svetur. Neslėpsiu, kad panašių minčių buvo ir man, turiu galiojantį pasiūlymą ir dabar, tačiau pasilikau ir tikrai nesigailiu. Tačiau labai norėčiau, kad kiekvienas medikas Lietuvoje galėtų sau leisti tokią prabangą, kaip darbas vienoje darbovietėje su oriu atlygiu bei pakankamu ir kokybišku laisvalaikiu. Kažkiek suteikia optimizmo, kad po truputį situacija gerėja.

Aleksandro atviras pasakojimas dar kartą padeda suprasti, kad klaida gyvenime yra neišvengiama net mediko kasdienybėje, nes visažinių ir neklystančių būti veikiausiai negali. Akivaizdu, kad mediko pasaulis – ne vieta asmeninio konflikto sprendimui. Darbas pirmiausia reikalauja kritiškumo ir analitiškumo, kuris kokybiškai „suveiktų“ tinkamu laiku.