Programuotojo profesija: „Viskas priklauso nuo to, ką pasirenkame“

Prasidėjus programuotojų poreikio bumui visame pasaulyje, visuomenėje formuojama nuomonė apie šios profesijos atstovų keliskart didesnius nei kitų sričių darbuotojų atlyginimus. Nepaisant finansinio atlygio, yra ir kita medalio pusė – neretai rutiniškas, nuobodus, komunikacijos įgūdžių stygių formuojantis darbas. Tikrąja programuotojo kasdienybe sutiko pasidalinti vilnietė programuotoja Jurga Girdzijauskaitė, kuri leis patiems įvertinti peršamų stereotipų realumą.

Programuotojas irgi keliauja

„Klysta visi, kurie mano, kad pasirinkus šią specialybę, visam laikui reikia užsidaryti ofise ir leisti laiką prie kompiuterio. Darbe daug dinamikos ir kūrybos. Teko išmokti net viešojo kalbėjimo“, – mitus apie programuotojo specialybę tvirtai paneigia 27 metų programuotoja Jurga. Mergina, turinti informatikos magistro išsilavinimą, jau trečius metus dirba šioje, ypatingų sugebėjimų, reikalaujančioje srityje. Dar prieš rinkdamasi profesiją, Jurga susipažino su programavimu pamokose ir lankydama kompiuterijos būrelį. Nuo pat pradžių ieškojusi galimybių, pašnekovė rekomenduoja: „Išnaudokite galimybes, dirbti ofise – visada spėsite. Aš ieškojau įvairių praktikos vietų, keliavau net į vieną didelę laboratoriją. Manau, kad padariau labai gerą sprendimą, nes tai padėjo ieškant darbo“. Apie dailininkės kelią svajojusi programuotoja šiandien pasakoja, kad informatikos studijos nebuvo lengvos, o ir realaus darbo pradžia buvo sudėtinga, nes reikėjo daug mokytis dėl patirties stokos rimtuose projektuose, tačiau įdirbis buvo vertingas ir atsiperkantis: „Labai mėgstu keliauti, todėl apsidžiaugiau, kai sužinojau, kad dirbdama IT konsultante, turėsiu galimybę patyrinėti pasaulį. Tekdavo labai daug keliauti ir bendrauti su žmonėmis, ruošti įvairius pristatymus“,  – džiaugiasi jauna vilnietė, dirbusi darbą, leidusį kiekvieną savaitę keliauti į didžiuosius Europos miestus ir bendrauti su programavimo srityje daug pasiekusiais žmonėmis.

Erdvė, skatinanti tobulėti

Programuotoja tiki, kad svarbiausia – mylėti savo darbą, mėgti algoritmus, naujas technologijas, veržtis ir domėtis. Tokių savybių nestokojanti ir tarp dviejų kompiuterio ekranų dirbanti Jurga pasakoja apie įprastą dieną darbe: „Į darbą reikia atvykti apie 9 valandą – dirbu šaunioje kompanijoje, kur nepykstama, jei šiek tiek pavėluoji, juk svarbu, kad būtų atlikti darbai. Darbo pabaiga 18 valandą, bet dažnai tenka pabūti ilgiau. Veiklos specifika priklauso nuo kompanijos politikos, o kompanija, kurioje dirbu, skatina būti aktyviu. Dažniausiai dirbu su skirtingais projektais. Turime vieną dieną per savaitę, kurią galime skirti savęs tobulinimui, bendrų kompanijos gerovę keliančių projektų plėtojimui, keitimuisi žiniomis. Nuolat mokomės, prisiliečiame prie naujausių technologijų, o štai dabar organizuojame konferencijas ir mokymus. Patys kuriame ir bandome sugalvoti, ko mums dar trūksta. Pati organizuoju „meetup’us“ – tai mano hobis. Tenka susitikti su įvairiais žmonėmis po darbų, ruošti renginius ir pranešimus. Kai tik turiu laiko, pavyzdžiui, važiuodama į darbą, stengiuosi skaityti profesinius straipsnius, mokytis“, – apie aktyvų ir nuolat tobulėti skatinantį darbą pasakoja Jurga. „Artėjant „dealine’ams“ ar esant reikliems klientams, sunku išvengti streso, bet yra ir privalumų, nes galima padirbėti iš namų, su muzika ir kavos puodeliu, arba įsitaisius ant sofutės, ofiso kampe. Turiu linksmus kolegas, kurie ant mano darbo stalo apgyvendino pliušinę pandą“, – apie galimybę susikurti jaukią darbo aplinką kompiuterizuotoje erdvėje pasakoja specialistė.

Smulkmeniškas dėmesys klaidoms

Nepaisant kūrybingos darbo aplinkos, kartais jaučiasi įtampa, kai aptinkama klaidų, kurios gali kainuoti labai brangiai: „Niekas negali parašyti programos, kuri 100% būtų be klaidų, tačiau kai kurios klaidos gali daug kainuoti kompanijai. Pavyzdžiui, darbas su bankinėmis sistemomis, autorizacijomis, vartotojų paskyromis, mokėjimais ir visa kita „jautria“ informacija, kuri reikalauja ypatingų atsargumo priemonių. Normalu, kad niekas nenori neveikiančio ar prastai atrodančio produkto. Todėl klaidų sprendimams skiriama daug dėmesio – samdomi žmonės, kurie testuoja programuotojų kodą, testavimo procesai automatizuojami“,  – apie kokybės užtikrinimą pasakoja informatikė.

Pasirinkti galime patys

Jurgos dalinimasis patirtimi leidžia tikėti, kad darbo vieta ir plačiai pasklidęs šios profesijos bruožas – rutiniškumas – priklauso nuo to, kaip pats darbuotojas susikuria darbo vietą.  „Būna didelių projektų, prie kurių dirbama ne vienerius metus. Vyrauja darbas ir komandoje, ir individualiai. Galima dirbti nuotoliniu būdu net traukinyje, laive ar bet kuriame pasaulio kampelyje. Viskas priklauso nuo to, ką pasirenkame. O rinktis šioje srityje tikrai yra iš ko“, – patenkinta savo uždarbiu pasakoja jauna programuotoja.

Taigi, nepaneigiamas faktas, kad programuotojo darbas įvairiapusis ir sudėtingas, reikalaujantis itin specifinių gebėjimų bei žinių, koncentracijos ir pastabumo. Jurgos patirtis rodo, kad tai specialybė, atverianti plačias galimybes ir finansiniam saugumui, ir tobulėjimui. O darbo stilius bei aplinka priklauso nuo individualaus pasirinkimo ir meilės darbui.

Straipsnį parengė Algimantė Griciūtė